Aš tik žinau, kad nieko nežinau yra graikų filosofo Sokrato frazė .

"Aš žinau tik tai, kad nieko nežinau" reikšmė yra savo nežinojimo pripažinimas. Sokrato, t. y. jis pripažįsta savo neišmanymą.

Sokrato paradoksu filosofas kategoriškai paneigė mokytojo ar didžiojo bet kokio žinojimo žinovo poziciją.

Logiškai mąstant, teigdamas, kad jis nieko nežino, Sokratas patvirtina, jog jis taip pat neturi ko mokyti.

Kai kurie filosofai ir mąstytojai netiki, kad Sokratas pasakė šią frazę būtent taip, tačiau neabejojama, kad jos turinys iš tiesų priklauso graikų filosofui.

Tačiau kiti žmonės teigia, kad Sokratas nėra atsakingas už tokį sakinį, nes jo nėra Platono - žinomiausio Sokrato mokinio - veikaluose, nes šiuose veikaluose, kaip manoma, yra visi filosofo mokytojo mokymai.

Manoma, kad ši frazė galėjo būti ištarta per pokalbį su atėniečiais, kurie neturėjo daug žinių. Dialoge su Atėnų gyventojais Sokratas pareiškė, kad nežino nieko kilnaus ir nieko gero.

Kai kurie autoriai teigia, kad šie posakiai rodo, jog Sokrato neišmanymo išpažinimas rodo jo nuolankumą, o kiti nurodo, kad nuolankumo sąvoka atsirado tik krikščionybėje, o ne Sokrato laikais.

Daugelis mąstytojų taip pat diskutavo dėl Sokrato pozicijos, teigdami, kad tokia frazė buvo vartojama kaip ironija arba kaip didaktinė strategija, siekiant mokyti ir atkreipti klausytojų dėmesį.

Kitoje versijoje aiškinama, kad posakį "Žinau tik tai, kad nieko nežinau" Sokratas pasakė, kai orakulas paskelbė, kad filosofas yra išmintingiausias žmogus Graikijoje.

Nors toks sakinys Platono raštuose nesudarytas, jo turinys atitinka visas Sokrato skelbtas mintis.

Sokratas susilaukė begalės priešų už tai, kad sugebėjo nuolankiai pripažinti savo atradimą. Tokie asmenys kaltino jį, kad jis naudojasi retorika ir kuria melą.

Sulaukęs 70 metų, Sokratas buvo teisiamas dėl kaltinimų provokavus viešąją tvarką, skatinus atėniečius netikėti dievais ir savo klausinėjimo metodais kiršinus jaunimą.

Sokratui buvo suteikta galimybė atsiimti savo idėjas, tačiau jis tvirtai laikėsi savo tezių. Jo pasmerkimas buvo išgerti nuodų taurę.

Teisme Sokratas ištarė tokią frazę: "Nemąstantį gyvenimą neverta gyventi".

Sakinio Aš tik žinau, kad nieko nežinau paaiškinimas

Sokrato frazė "Žinau tik tai, kad nieko nežinau" apima dvi priešingas žinojimo rūšis: žinojimą, kuris pasiekiamas įsitikinus, ir kitą žinojimą, kuris pasiekiamas pagrįstai tikint.

Sokratas laiko save neišmanėliu, nes neturi jokio tikrumo, ir aiškina, kad absoliutų žinojimą turi tik dievai.

Ši frazė reiškia, kad žmogus negali ko nors žinoti absoliučiai tiksliai, tačiau akivaizdu, kad ji nereiškia, jog Sokratas nežinojo absoliučiai nieko.

Istorinė frazė buvo ištraukta po to, kai Sokratas suprato, kad visi tiki, jog filosofas turi gilių žinių kokiu nors klausimu, nors iš tikrųjų taip nebuvo.

Graikų mąstytojo išmintis buvo ta, kad jis nekurstė iliuzijų apie patį žinojimą.

Šia fraze žmogus gali suprasti, išmokti ir perimti kitokį gyvenimo būdą, juk manyti, kad apie ką nors nežino, būtų geriau nei kalbėti nežinant.

Asmuo, kuris mano, kad daug žino, paprastai turi mažai noro ar laiko mokytis daugiau.

Kita vertus, tie, kurie žino, kad nežino, dažnai jaučia norą pakeisti šią situaciją ir visada nori sužinoti daugiau.

Sokrato metodas

Tai buvo Sokrato sukurta pažinimo paieškos metodika, dar vadinama dialektika.

Per jį Sokratas naudojo dialogą kaip būdą tiesai pasiekti.

Kitaip tariant, per filosofo pokalbį su asmeniu (kuris teigė esąs tam tikro dalyko meistras) Sokratas užduodavo pašnekovui klausimus tol, kol šis prieidavo prie išvados.

Paprastai filosofas sugebėdavo įrodyti pašnekovui, kad jis nieko arba labai mažai žino apie tą temą.

Paprastai Sokratas nagrinėdavo ir klausinėdavo tik pašnekovo išsakytas maldas.

Tokiais klausimais buvo užmezgamas dialogas ir filosofas aiškindavo to pašnekovo, kuris buvo įsitikinęs, kad apie tą dalyką žino viską, tiesas. Provokuodamas ir kurstydamas pašnekovą, Sokratas nustodavo jį klausinėti tik tada, kai pats pasiekdavo atsakymą.

Kai kurie filosofai teigia, kad Sokratas savo metode naudojo du etapus - ironiją ir maieutiką.

Ironija, kaip pirmas žingsnis, reiškė savo nežinojimo pripažinimą, siekiant gilintis į tiesą ir sunaikinti iliuzinį žinojimą, o maieutika siejama su žinojimo išaiškinimu arba "gimdymu" individo sąmonėje.