Kas yra estetika?

Estetika yra terminas, kilęs iš graikų kalbos, tiksliau, iš žodžio aisthésis Tai filosofijos šaka, vadinama meno filosofija, tirianti grožio arba to, kas gražu, esmę - tiek gamtinio, tiek meninio, ir meno pagrindus. Estetika taip pat tiria jausmus, kuriuos gražūs dalykai suteikia arba pažadina kiekviename žmoguje.

Tarp estetikos, kaip mokslo, reikšmių yra ir ta, kuri siejama su grožio nebuvimu, su tuo, kas negražu.

Kadangi estetikos terminas apima įvairias grožio sąvokas, įskaitant išorinį grožį, jį nuolat vartoja klinikos, kurios specializuojasi fizinių pokyčių srityje, vadinamosios estetinės klinikos, kuriose teikiamos tokios paslaugos kaip manikiūras, pedikiūras, kirpimas, makiažas ir kitos.

Estetika antikoje

Senovėje estetika buvo etikos ir logikos studijų ir mokymų dalis. Daugelis filosofų diskutavo įvairiomis filosofinėmis temomis, tarp jų ir estetika. Platonas ir Aristotelis buvo tie filosofai, kurie labiausiai užsiėmė tyrimas iš gražus Netgi Platonas keliuose savo dialoguose (autoriniuose veikaluose, kuriuose Platonas išdėstė savo mąstymo apie filosofiją būdą ir kurie šiandien yra daugelio šios srities disciplinų pagrindas) išreiškė susirūpinimą dėl grožio užimamos vietos žmonių mąstyme ir veikloje.

Estetika filosofijoje

Viena iš Platono gintų tezių yra ta, kad kai žmogus susitapatina su gerais dalykais, jis pasiekia grožio; būtent iš šios Platono minties viduramžiais kilo idėja studijuoti estetiką atskirai nuo kitų dviejų filosofijos sričių, su kuriomis ji buvo susijusi, t. y. logikos ir etikos, ir taip atsirado grožio filosofija.

Žr. čia viskas apie reikšmes Logika e Etika .

A apriorinis Šias dabartines mums žinomas estetikos sąvokas įvedė vokiečių filosofas Alexanderis Gottliebas Baumgartenas; jis nurodė, kad mokslas apie grožį (estetika) bus būtent grožio, išreikšto menuose (juslinis pažinimas), supratimas, o mokslas, priešingas logikai, kadišreiškiamas per pažintines žinias.

Vėliau, Renesanso laikotarpiu, estetika atgimė taip pat ir su ta pačia reikšme, kurią a priori jai suteikė Platonas, pavyzdžiui, kad grožis yra dvasios būsena. Tačiau tik XVIII a. Anglijoje estetika pasiekė aukščiausias sąvokas ir svarbą, kai anglai nustatė skirtumą tarp santykinio ir tiesioginio grožio bei tarp didingo ir gražaus.

1790 m. Immanuelis Kantas savo veikale "Judėjimo kritika" arba "Kritika apie teisingumą" apibrėžė estetinio vertinimo aprioriškumą, pavadindamas grožį "begaliniu baigtinumu".

Svarbu pabrėžti, kad didžiausių mąstytojų mintys nesutampa istorija ir jų siūlomos estetikos reikšmės:

Sokratas - mąstydamas apie estetiką manė, kad nesugeba apibrėžti grožio.

Platonas - Jam grožis buvo absoliutus ir amžinas, jam nereikėjo materialių apraiškų, tokių kaip menas ir kitos, kad jį išreikštų, nes jos būtų tik imitacija to, kas tobula. Žmogus negalėjo pareikšti nuomonės apie tai, kas gražu, nes vienintelė žmogaus reakcija prieš tai būtų pasyvumas. Platono sampratoje grožis, tai, kas gražu, žinojimas ir meilė buvo neatsiejami dalykai.

Taip pat žr. reikšmė Mitas apie urvą .

Aristotelis - Jo nuomone, grožis nėra nei tobulas, nei abstraktus, bet konkretus ir, kaip ir žmogaus prigimtis, gali tobulėti ir vystytis.

Estetikos reikšmė yra kategorijoje Filosofija

Taip pat žr:

• Etikos reikšmė
• Epistemologijos reikšmė
• Logikos reikšmė
• Metafizikos reikšmė
• Moral reikšmė
• Mito apie urvą reikšmė
• Viduramžių filosofijos reikšmė
• Vitruvijaus žmogaus reikšmė
• Istorijos reikšmė
• Hermeneutikos reikšmė